Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Savižudybė. Mums neaktualu (?)

2017-11-06
image

 

Jautrios temos visada yra sunkios. Kalbėjimas apie savižudybes, kaip ir apie kitas su nemaloniais jausmais ar išgyvenimais susijusias temas, mūsų visuomenėje neretai vis dar yra tabu - šių temų vengiama, apie jas nekalbama. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl įvairūs mūsų šalies psichikos sveikatos rodikliai - savižudybių skaičius, patyčių, smurto mastai - vieni prasčiausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Ne išimtis - krašto apsaugos sistema.

 

 

Apie sunkius dalykus neretai vengiama kalbėti ir kartais, karo psichologams pasiūlius paskaitą apie savižudybes, išgirstame atsakymą „mums tai neaktualu, pas mus dar niekas nenusižudė". Kaip bebūtų gaila, bet žmonės žudosi ir čia. Nors kariai visuomenėje turi tvirtų, bebaimių, atsparių ir bet kokius sunkumus įveikti galinčių žmonių įvaizdį, tačiau jie taip pat yra žmonės, tos pačios visuomenės dalis. Jie taip pat susiduria su įvairiais gyvenimiškais sunkumais: netektimis, išsiskyrimais, stresu. Kai kuriais atvejais šie iššūkiai gali būti ir didesni nei civiliame gyvenime: kariams tenka vykti į misijas, pratybas, ilgam išsiskirti su brangiais žmonėmis, atlikti sudėtingas užduotis netausojant savo jėgų ir laiko. Kartais ir kariai palūžta ir, deja, priima sprendimą nebegyventi.


Viena iš priežasčių, kodėl taip atsitinka, yra minėtoji tyla ir baimė kalbėtis apie sunkius dalykus. Baimė pamatyti, kad šalia esančiam žmogui sunku, kad kažkas pasikeitė jo gyvenime, kad galbūt reikia pasitarti su specialistu, kuris gali padėti atrasti sprendimą sunkioje situacijoje. Pamatyti ir pripažinti sunkumus reikia drąsos. Tai pirmas žingsnis siekiant pagalbos. Deja, kartais bebaimiams kariams pritrūksta drąsos būtent šioje situacijoje.


KAS tarnaujantys psichologai vykdo savižudybių prevencijos, intervencijos ir postvencijos priemones.


Prevencinė veikla apima šviečiamosios medžiagos rengimą, įvairias akcijas, paskaitas ir mokymus apie tai, kaip atpažinti savižudiškų minčių turintį žmogų, kaip tinkamai reaguoti, kaip jam suteikti pirmąją emocinę paramą ir, esant reikalui, siųsti pas specialistus. Žinios, kaip suteikti pirmąją emocinę paramą, ne mažiau svarbios nei pirmoji medicininė pagalba, kurios mokomi visi kariai. Juk kalbame apie žmogaus gyvybę. Visuomenės švietimas, kalbėjimas „sunkiomis temomis" yra pirmas žingsnis sprendžiant šią ir kitas problemas. Kuo daugiau žmonių žinos, kaip reaguoti, ir jausis užtikrinti savo gebėjimu atpažinti riziką bei padėti, tuo daugiau gyvybių išgelbėsime.


Karo psichologai vykdo ir savižudybių intervenciją: kartais žmogus pats kreipiasi pagalbos ir išsako suicidines mintis konsultacijos metu, kartais karį ar KAS darbuotoją paskatina kreiptis jo kolegos ar viršininkai.
Įvykus savižudybei, KAS karo psichologai reaguoja teikdami pagalbą nusižudžiusiojo artimiesiems ir kolektyvui. Savižudybė visada sukelia daug prieštaringų, dažnai sunkių liūdesio, kaltės, baimės, pykčio, gėdos jausmų, išauga artimųjų ar kitų šalia buvusių žmonių savižudybės rizika, todėl labai svarbu, kad po tokių įvykių žmonės netylėtų, o išsakytų, kaip jaučiasi, ir turėtų galimybę gauti profesionalią pagalbą.


Kokia jautri ir sudėtinga ši tema, liudija ir įvairios karo psichologų patirtys. Kartą po prevencinės paskaitos apie savižudybes karys netinkamai pajuokavo parašydamas raštelį, kad ketina nusižudyti, į kurį kitas karys sureagavo rimtai. Žiniai apie įvykį pasiekus vadą, pajuokavęs karys kalbėjo „kai pamačiau vado veidą ir akis, iš karto supratau, kokią didelę klaidą ir nesąmonę padariau, kaip netinkamai aš pajuokavau. Kai vadas pasakė, kad du jo artimieji nusižudė ir kaip tai skaudu, papasakojo man savo patirtį, man iš viso pasidarė bloga. Labai gailiuosi, kad buvau toks vaikiškas ir nesupratau viso to esmės".


Todėl labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių žinotų, kaip atpažinti savižudybės riziką, kaip reaguoti ir kaip apie tai kalbėti. Kartais kalbėdami mes „siunčiame" vienokią ar kitokią žinutę net ir netiesiogiai išreikšdami savo pasibaisėjimą, nuvertinimą ar žmonių, svarstančių apie savižudybę, pasmerkimą. O žmogus, išgyvenantis krizę, galvojantis, ar jau suplanavęs savižudybę, gali stovėti šalia. Išreikšdami savo nuostatas prisidedame prie to, kad žmogus nedrįs prabilti apie tai, kas jį kamuoja, su kokiais sunkumais susiduria, ir jis liks vienas su savo mintimis. Gali būti, kad jis taip ir neras, su kuo apie tai pasikalbėti. Izoliacija, atsiribojimas nuo kitų žmonių sunkioje krizinėje situacijoje labai padidina savižudybės riziką. Neretai po įvykusios savižudybės prisimenami ženklai (užuominos, žinutės ar tam tikri veiksmai), rodę, kad žmogui yra labai sunku. O kartais aplinkiniai stebisi - „iš ko iš ko, bet iš jo tikrai nesitikėjome". Pamatę, kad kitam žmogui sunku, kad pasikeitė jo elgesys, ar žinodami, kad jam teko išgyventi sudėtingą laikotarpį, neretai esame linkę vengti sunkių temų, nenorime ar bijome kalbėti ar tiesiog paklausti „kaip jautiesi?". Nebūtina tapti jo psichologu, pakanka išklausyti ir paskatinti ar palydėti pas specialistą, jei atrodo, kad situacija rimta.

 

Sumažinkime tylą kartu. Nebijokime kalbėti ir apie tai, kas lengva, ir apie tai, kas sunku.


Šiuo metu KAS tarnauja daugiau nei 20 karo psichologų, visą parą veikia nemokama karių psichologinės pagalbos linija 8 800 70 123.

Su psichologais galima susisiekti ir el. paštu [email protected]

O įguloje tarnaujančio psichologo kontaktus galima rasti internete psichologai.kam.lt

 

 

Straipsnį parengė: Karo psichologijos skyriaus psichologė kpt. Kristina Burbaitė

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodas secimg

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
 
Sprendimas: Fresh Media